TUŠTI KIEMAI

Purpurine Pasaka

Jam tridešimt keli, jai dvidešimt devyni
Susipynę - darbas, namai, pustuštė piniginė
Susitiko Rimi, jis paklausė jos apie vyną
Kuris skanesnis? Mane glumina tie pavadinimai

Jis priminė jai, kažką iš matymo
Nevaidino nieko ir tai pasirodė artima
Nebuvo pratęs, būt žaviuoju misteriu 
Bet gal pratęsiam? Stovim kaip durniai tarp prekystalių

Keista net, praėjo mėnesių tik keleta
Jie netikėjo rasti meilės šaltame miestely tam
Sumenkino mastelį, kasdieninių parkių
Tartum pasaulis verkia, o jie už rankučių parke

Nauji potyriai abiem, jis leido pas ją vakarus
Jokios egzotikos, vakarienė ir į patalus
Buvo įpratusi, laikyt viduj bėdas buitinės pasakos
Dabar yra kas pasakys - sėskis, papasakok. 

Jautė norą gyventi, laukė jo grįžtančio
Kad pasakyti, labas, kaip darbe? žiūrėk ką iškepiau
Jis stengės stebint, tik kad noras bluko kaip dažai
Norėjo per mažai, todėl pradėjo su ja žaist

---------
Mes per ilgai krentam, išbėgi neiškentęs
Vakar tu niekas man, niekas aš be tavęs šiandien
Viduje tiek skausmo, tyloje tiek klausimų
Kiek kartų tu išeisi, tiek kartų aš lauksiu
---------

Jie kūrė meilės laužą jau šlapiomis malkomis
Labas, labas, nesijaudink, šiandien aš ne alkanas
Šiandien aš ne nuotaikoj, neatsitiko nieko - šiaip sau
Neklausinėk, man reik išeiti, greit pareisiu 

Minutės rijo sekundes, minutes valandos
Ji neužmigdavo, kažko ieškodamas kanaluose
Galvojo jis pas kitą, jeigu sužinos - užmuš
O jis prie įėjimo, grižt neranda priežasčių

Pastovūs ginčai, be priežasties ir be galo
Nubėgęs tušas ir jo smūgis su kumščiu per stalą
Šalava tu, nors žino ji ištikima kaip šuo
Atšok, man neberūpi, nors per langą šok

Bėda ne manyje, ji tavyje, manęs nekaltink
Turi tai isikalti, kad įstrigtų kaip asfalte
Su tavim merdėju, nepyk perdėjau
Darbe perdegiau, gal pokalbį perkelkim? 

Ji gulėjo vakarais, o jis vis neateina
Kiek kartų teks ir vėl surast užmigusį svetainėj
Pradžioj buvęs saldainis, dabar virto į druską
Vertė kentėt, vertė liudėt, vertė dusti

Meilė pridvėsusi dabar sklandė kažkur prie lubų
Jie jau pora mėnesių nepratarė nei žodžio iš lupų
Taip tupa apsimest kad niekam nerūpi
Vietoj to kad atsisėst ir pašnekėti kur suklupo

Šitam miraže, jie sukos aplink savo ašį
Turėjo intro gražų, ši tyla pilnametražė
Jis priėjo ir vos girdimu balsu paprašė
Gal pameginkim, pradėt viską nuo pradžių?

Domas, Marija - Jie. (Prod. Triadman)

M I R - Savo Zonoj (feat. Kaifas)

Sveiki, skanaus klausymo jums, su pavasariu!

Įrašyta/Suvedimas: Sound Loft
Balsas/Tekstas: Reformatas
@Klaipėda, 2014

Reformatas - Klaipėda City

Mad Money - Laisvas Atsipalaidaves (Video 2015)

“Thank God, Still Have My Soul” is a militant gratitude cipher — a survivor’s chant carved from the wreckage of capitalism, burnout, and systemic erasure. It maps the tension between what’s been taken (time, breath, dignity) and what remains untouchable: the soul. The verses move from economic dispossession to ancestral resilience, flipping trauma into testimony.
Key motifs:
Spiritual inventory after collapse
Surveillance and algorithmic control
Ancestral memory as resistance
Refusal to be digitized, branded, or broken
The hook echoes like scripture:
“They drained the breath, but couldn’t touch the flame… Thank God — still have my soul.”
Story Behind the Lyric
This suite was born from rupture — a response to systems that measure worth in metrics and monetize exhaustion. It’s a ciphered refusal to let the grind define the spirit. The title itself is a clenched-jaw thanks: not soft praise, but a declaration that despite the losses, the essence remains intact.
It draws from E>W. Du Bois’s “brief moment in the sun”
Modern precarity — gig work, debt, surveillance
Ancestral echoes — drum, chant, refusal
Spiritual clarity — what can’t be taxed, tracked, or sold

Karu Ft. Nimfix - Kai Pagalvoji..

Armandas Naverauskas

Recent comments

KAED

Ghost

ErikasLIT

Konce RepeCka

Related tracks