From album Kuršių Ainiai ‎– Bėki, Laivuži, 2007. Dainuoja Sigita Botyrienė.

Ei, Jodo, Skraido

From album Kuršių Ainiai ‎– Bėki, Laivuži, 2007.

Oi kur josi, brolužėli

Pamerkių kaime gyvenęs Mikas Matkevičius buvo
išskirtinis dainininkas, tokius tautosakos rinkėjai vadina
„dainų karaliais", atrodo, kad jie gali apdainuoti visą juos
supantį pasaulį - darbus, šventes, gamtos pokyčius, žmonių
santykius. Miko Matkevičiaus dainos buvo įrašytos
du kartus: 1932 metais, kai jam tebuvo 33-eji, ir 1969
metais, kai jis buvojau septyniasdešimtmetis dainininkas.
1932 m. Miką Matkevičių „atradęs" tautosakos rinkėjas
Matas Untulis fonografu užrašė tik pirmuosius dainų
posmus, nes suprato, jog visų jo mokamų dainų į turimus
volelius nesutalpins. Klausantis fonografo įrašų, galima
išgirsti savitą dainininko balso tembrą, tačiau iš trumpų
fragmentų sunku pajusti dainavimo nuotaiką ir manierą.
Visą Miko Matkevičiaus dainavimo grožį 1969 m. įamžino Danutė Krištopaitė, aplankiusįjį su juostiniu magnetofonu
ir užrašiusi per 120 dainų. Klausantis juostų, jaudina itin
subtilus „moteriškas" dainavimas, meniškas frazavimas,
atskleidžiantis dainos melodijos grožį (pirmieji įrašai
paskelbti CD „Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos
(1908-1942)", 2007, o vėlesnieji - CD „Dainų karaliai ir
karalienės. Mikas Matkevičius", 2003).
Miko Matkevičiaus dainavimo ir repertuaro „moteriš­
kumą" (jis mokėjo daug rugiapjūtės ir vestuvinių dainų)
galima paaiškinti tuo, kad daugiausia dainų buvo išmokęs
iš motinos. „Jo troba buvo kaimo gale. Stebino nepaprasta švara: gražus baltas stalas nušveistas, suolai.".
 Iš ankstesnių dainininkų Mikas Matkevičius buvo išmokęs per 120 dainų, bet išgarsėjo tik viena jo padainuota daina - tai karinė istorinė daina „Oi an kalno, an aukštojo". Kartą, viešėdami pas dainininką, ją išgirdo keli studentai, o po kelerių metų daina tapo himnu, kurį pakiliai dainavo Vilniaus folkloro judėjimo dalyviai. Daina buvo įrašyta 1932 ir 1969 m., tačiau archyviniuose įrašuose ji niekuo neišsiskiria, Mikas Matkevičius jos nedainuoja pačios pirmosios, visų pirma padainuoja kitas
jam mielas, tikriausiai ir motinos mėgtas dainas. Tačiau
studentai išsirenka būtent „Oi an kalno, an aukštojo", net
antrą kartą grįžta pasitikslinti jos melodijos. Tad kuo ji
ypatinga?
Tai tradicinė daina, kurios tekste išsiskiria pradžios
motyvas: Oi an kalno, ant ankštojo stovi balta karūnėlė,
/ Po lųj baltu karūnėli guli pilkas akmenėlis. / An to pilko
akmenėlio sėdi tėvas motinėlė, / Sėdėdami gailiai verkė,
sa sūnelį karan rengė... Ir pabaigos motyvas: - Tu nujoke
Vilniaus miestan ir nuspirke tris trūbelas. / Pirmu trūbu
užtrūbysi- Tėvųmotkųpravirkdysi, /Antru trūbu užtrūbysi
- visiisvietųpravirkdysi, /Trečiu trūbu užtrūbysi- Vilniaus
miestųsujudysi. Būtent dainąužbaigiantis trijųtriūbeliųpū­
timas labiausiai atliepė folkloro judėjimo dalyviųjausmus.
Garsus, per visą miestą ir net per visą pasaulį sklindantis
trimitavimas simbolizavo tautinį atgimimą ir išreiškė patriotiškai
nusiteikusių žmonių siekius.
Žinia, tradicija dažniausia kinta tada, kai vyksta visuomenės
gyvenimo pokyčiai. Tuomet naujus reiškinius
norima susieti su panašiais praeities įvykiais, kuriamos
naujos praeities ir dabarties sąsajos. Kaip tik tokie visuomenės
pokyčiai ir vyko Lietuvoje septintajame praėjusio
amžiaus dešimtmetyje. Tuomet kilusio folkloro sąjūdžio
dalyviai siekė, kad tai būtų ne šiaip veikla, bet kultūrinės
rezistencijos forma: dainuodami seną karinę dainą, jie
išreiškė tikėjimą, kad prarastas Lietuvos valstybingumas kada nors bus atkurtas. Taigi septintajame dešimtmetyje
pasikeitė senovinės dainos prasmė, tąpokytįgalime pajusti
palyginę originalų Miko Matkevičiaus dainavimą ir Veronikos
atlikimą (CD „Veronika Povilionienė. Vai an kalno",
2000). Klausydamiesi įrašų, išgirsime, kad pirmoji dainos
interpretacija rami ir melancholiška, o antroji - daug aktyvesnė,
skambesnė, pakilesnė. Ją Vilniaus folkloro atlikėjai
pritaikė savo laikui ir poreikiams. 

Mikas Matkevičius - Oi, An Kalno

Antano ir Jono Juškų surinktos ir išleistos dainos. Įrašyta 1989 m. Vilniaus Katedroje.

Vaikščiojo Mergytė - Evaldas Vyčinas

Petras Zalanskas gimė 1900-10-17 Mardasavo kaime, Varėnos r. – 1980-07-21 ten pat mirė. Jis - lietuvių tautosakos ir etnografinės medžiagos pateikėjas. Garsėjo kaip talentingas liaudies dainininkas, improvizatorius. Padainavo 340 dainų, pasekė 150 pasakų, sakmių, pateikė 50 smulkiosios tautosakos kūrinių. Aprašė savo gyvenimą, kaimo papročius, sukūrė etnografinių vaizdelių. 1983 m. išėjo jo tautosakos ir atsiminimų rinktinė „Čiulba ulba sakalas”, kurią parengė Danutė Krištopaitė ir Norbertas Vėlius. 
P. Zalansko repertuarą sudaro įvairių žanrų dainos, tačiau didžiausia persvara tenka vestuvių ciklui (nuo pažintuvių iki grįžtuvių).

Dainininkas yra tradiciškai perėmęs ir tobulai įvaldęs senąjį dzūkų dainavimo stilių, pasižymintį preciziškumu, raiškia artikuliacija (išdainuojamos net priebalsės), dermių kaita, subtilia ornamentika. Jis puikiai intonuoja, subtiliai jaučia ritmą. Tekstų kalba švari ir meniškai nugludinta. Daina – giesmė P. Zalanskui buvo ir kūrybos šaltinis, ir raiška. Dainos nuotaika perteikiama įtaigiai, lyg savo paties patirtas išgyvenimas. Tai pasiekti padeda nuolatinis intonavimo ir muzikinio niuansavimo ryšys su poetinio teksto kaita.

P. Zalanskas dėl savo charakterio bruožų ir pasaulėjautos buvo mylimas ir lankomas daugelio žmonių, ypač akademinio jaunimo, yra aukštai vertinamas liaudies meno žinovų, kraštotyrininkų, tautosakos specialistų. Pateiksiu keletą citatų iš įvairių spaudinių ir pasisakymų.

„Nugyvenęs turiningą, gražų gyvenimą, kurį, be darbo, įprasmino ir dainos, P. Zalanskas iškyla prieš mus kaip įdomi neeilinė asmenybė, kaip didelis liaudies talentas, palikęs solidų repertuarą. Išsaugojęs būdingąsias savo apylinkių dzūkų dainas <...>, jis buvo kūrybingas siužetų interpretatorius ir jautrus menininkas, ištobulinęs jų poetinę pusę. Kūrybiškumas, vienas ryškiausių dainininko talento bruožų, išliko visą gyvenimą ir skatino ieškoti naujų meninės raiškos formų. Geriausiose jo dainose puikiai derinasi tradicija su individualiomis kūrėjo pastangomis, su jo kūrybine išmone, ir dėl to dzūkų daĩnos buvo praturtintos ne vienu šedevru”... P. Zalanskas įrodė, kokį svarbų vaidmenį vaidina kūrybinė asmenybė, perteikiant, tobulinant ir kuriant liaudies dainas” (Danutė Krištopaitė).

„Atrastas 1963 m., P. Zalanskas domina ne vien tautosakinės ir etnografinės medžiagos gausybe, bet ir prigimties poetiškumu, neeiliniais improvizatoriaus gabumais. Danutė Kuzinienė pažymi, kad P. Zalanskas buvęs labai muzikalus, švariai intonavęs, lyg ir nesistengdamas rodyti savo balso, jam vienam būdingomis išraiškos priemonėmis sukurdavo vieningą poetinį ir muzikinį vaizdą. Jam dainuojant, muzikinės frazės tapdavusios aiškios ir prasmingos” (Valerija Inčiūraitė).
„P. Zalanskas buvo ne tik geras dainininkas, o ir talentingas muzikas, kūrėjas, interpretatorius. Turėdamas labai gerus muzikinius duomenis, nė kiek ne menkesnę muzikinę nuovoką, dainuodamas jis intuityviai improvizuodavo. Nepaprastas vidinis ritmo pajautimas sąlygojo ir kūrybines galias. Jis mėgo, o ir sugebėjo dainuoti tempo rubato; kaip tik šis dainavimo būdas ir atskleidė jo, emocingo improvizatoriaus, talentą” (Danutė Kuzinienė).





Čiulba ulba sakalas - dainuoja Petras Zalanskas

Aš Nusieičiau Į Klaipėdužę

Jaunimo daina. Pilupėnai (?), 1846

Žodžiai / lyrics

Aš nusieičiau
Į Klaipėdužę
Ant žaliųjų šancelių,
Ant žaliųjų šancelių.

Čion aš išmokčiau
Gudriai kalbėti
Gražiai pasišnekėti,
Gražiai pasišnekėti.

- Ai tėtuž tėtuž,
Tėtuži mano,
Ant ko mane auginai?
Ant ko mane auginai?

Ar ant vargelių,
Ant rūpestėlių,
Ar ant sunkių darbelių?
Ar ant sunkių darbelių?

N'atboju nieko,
Nenusimenu,
Turiu rimčią širdužę,
Turiu rimčią širdužę.

Norint slūžauninks,
Bile darbininks,
Seno tėčio sūnytis,
Seno tėčio sūnytis.

Aš Nusieičiau Į Klaipėdužę

Daina užrašyta Juodbudžio k. Veiverių apyl. Prienu r. Atlieka folkloro ansamblis "Poringė".

Užtekėjo saulelė (vestuvinė daina)

Vestuvių daina. Išvažiavimo pas jaunąjį daina. Atlieka Anastazija Cicėnienė–Trapikaitė, 75 m., iš Bieniūnų k., Rimšės apyl., Ignalinos r., užrašyta 1969 m. 

Nei vėjai pučia nei sadai ūžia 
Tik baltas žagrėlės kalnuos blizguoja 
Tik baltas žagrėlės kalnuos blizguoja 
Verkia tėvėlis sėnas būdamas 
Tų vienų sūnėlį vaiskan laisdamas 
Tų vienų sūnėlį vaiskan laisdamas 
O kas man jišars pilkų žemėlį 
O kas man pasės gi kviečia grūdėlį 
O kas man pasės gi kviečia grūdėlį 
Žintulis jišars pilkų žemėlį 
Žintulis pasės gi kviečia grūdėlį 
Žintulis pasės gi kviečia grūdėlį 
Nei žintui artie nei žintui sėti 
Tik mana žintuliui karčmaj uliatie 
Tik mana žintuliui karčmaj uliatie 

Nei vėjai pučia nei sadai ūžia 
Tik baltas drabėlės pievos baluoja 
Tik baltas drabėlės pievos baluoja 
Verkia matulė sėna ūdama 
Tų vienų dukrėlį svietan duodama 
Tų vienų dukrėlį svietan duodama 
O kas man jišverps planas drobėlas 
O kas man jišrašis margus raštėlius 
O kas man jišrašis margus raštėlius
Martėlė jišverps plonas drobėlas 
Martėla jišrašis margus raštėlius 
Martėla jišrašis margus raštėlius 
Nei marčiai vėrptie nei marčiai austie 
Tik mana martėlai lapšys lyliuote 
Tik mana martėlai lapšys lyliuote

Nei v�jai pu�ia

Nei vėjai pučia, nei sodai ūžia

Atl. Simonas Liugas. Iš rinkinio "KUR ČIULBA ULBA PAUKŠTELIAI (PETRO ZALANSKO DAINOS)".

Petro Zalansko Dainos (Kur ciulba ulba pauksteliai)

Alaus alaus (Vaišių daina)

Sūpuoklinė daina. Užrašyta Biržų vls., Gavėniškio kaime.
Atlieka folkloro ansamblis „Ratilio“.
Swings song. Often sung during Easter. 
Written down in Biržai region, Gavėniškis village.
Performed by the folklore ensemble "Ratilio".

RATILIO. LIETUVIŲ TRADICINĖ MUZIKA (2 CD)

Supkit mane, supėjėliai

Tradicinis lietuviškas muzikinis folkloras - liaudies dainos, instrumentinė muzika, šokiai ir žaidimai.

EtnoRadijas.lt

Popular tracks