atgal

visom keturiom

ne obuolio seklom

Išrakinėta dvigalvė.
Galva – nupjauta.
Paties pjovimo.
Dedama į pagalvę kruviną – tą pačią.
Akys atitolusios nuo praeities.
Į nasrus ožio – besiožiuoujančio.
Išrakinėtas paršas.
Lipdo garsa – girdėta mirties.
Po pagalve – pačia ta padėta.
Nurijo , ką kramtė.
Dabar galva – nusišovus.
Be ebano pistoleto.
Laimės neradęs –
Ieško, ką priskerst.
Nuskust, draskyt, skalpuot.
Krauju skalpuotu savo veidą išdažyt.
Klausyk, ką sako giltinė.
Ką giltinė gali tau burnon sukišt.
Seniai paršelis ta suėdęs.
Kirminus – savus – į tyrimus.
Analizuoti krauju nudėtu.
Kuriem į veidą spjovęs.
Vis prašau – kad man į veidą spjautų.
O tai ranka niežti –
Vis kažką paskersti ar nudurti ar sudaužyti.
Iki tol kol trypti, nebeliks ko tripti.
Trypt po trypt po tryp po tryp.
Galvą likusia jo – į uogienę.
Liemenį pradurta – jo kuprinen.
Kad turėti kuo grožėtis,
Kai žudytis noras – jau pamirštas.
Randasi ir kviečia, vis
Ir noris, kad juo žavėčiaus.
Maža, dideli– bedantį su dantim.
Išdraskyti pirštais purvinais.
Tenais kapstytis –
Kol nelabojo galva turės,
Į ka ta gėrį kištis.
Kiškis – bėgantis iš miško.
Blogas ženklas.
Geras bus – kai po žeme jis šokinės.
Nes dabar savęs nešokdines.
Pro septintą aukštą ką galiu išmest?
Pro tą patį baubą.
Akys raudonos – ne nuo ašarų,
O  ašakos, katra tėnais istrigus.
musmirė.
Po musmirės –
Mane veda į žemynus.
Po žemynais –
Ant kilputės,
Ant kilputės,
Ant kilputės,
Ant kilputės.
Jei užteks tik man drąsutės –
Niokoti save,
O ne kieme gyvenančias bobutes.
Rožės, tulpės ir našlaitės.
Žertvos, sukos ir ponaitės.
Matomai – vis dar gyvos.
Bloga nuo jų.
Nuo visko, kas jau juda.
Į būdą – tuos juos visus.
Kad žinotų, kas yra kalėti.
Ten, kur šunys sėdi, guli, miega.
Ir be miego – gali jos jau ten prigult gulėt.
dvesti, pūti.
Nes pūna jau mana galva.
Apart raudono – tik gandonas.
Iki gerklės jau darijęs.
Į žarijas – tą visą.
Ir visą tą gandoną.
Sudaužyčiau jau save –
Bet gi norisi kitus laužyt ir daužyt.
Dar kartą, skersti,
Žarnas, jų ebaną burną –
Sava praryt.
Ryk ir ryk ir ryk – ir ryk iki kol dar turi jėgų.
Nes jų nedaug jau dau ir liko.
Kol liko tikrų –
Čia tų vadinamų „vaikštančių“.
Tikru save vadinančių veidų.

muspI meroL

oxygen deprivation